| Šiais metais yra minimas labai svarbaus dokumento – Romos sutarties pasiraðymo 50-metis. Bûtent ði sutartis pradëjo Europos vienijimosi procesà, á kurá 2004 m. geguþës 1 d. ásitraukë ir Lietuva. Ji taip pat davë pradþià Europos Sàjungos ðalims siekti glaudesnës ekonominës ir politinës integracijos. Romos sutarties pasiraðymo jubiliejus yra minimas politikø kalbose ir specialiai ðiai datai skirtuose renginiuose. Vienas jø – birþelio 21-24 d. Italijos sostinëje vykusi konferencija „Naujasis humanizmas Europai: universitetø vaidmuo“, kurià organizavo Europos vyskupø konferencijos konsiliumas (CCEE), Romos vikariatas ir Romos vyskupijos akademinës sielovados tarnyba, globojant Italijos Respublikos Prezidentui. Šioje konferencijoje turëjo galimybæ dalyvauti ir apie 20 þmoniø ið Lietuvos. Didþiàjà jø dalá sudarë klaipëdieèiai, tarp kuriø buvo dvasiðkiai ir Klaipëdos universiteto pedagogai. Šià grupæ suformavo Klaipëdos universiteto Pedagogikos fakulteto Katechetikos katedros vedëjas kunigas doc. dr. Arvydas Ramonas. Jo dëka buvo sudarytos sàlygos ne tik dalyvauti konferencijoje, bet taip pat susipaþinti su katalikiðkàja Roma ir þymiausiais istoriniais paminklais, o svarbiausia – susitikti su Šventuoju Tëvu popieþiumi Benediktu XVI ir gauti jo palaiminimà. Grupei vadovavo kunigas dr. Vladas Gedgaudas, jam talkino Šv. Juozapo Darbininko parapijos klebonas Saulius Damaðius. Šiø þmoniø pastangomis kelionë tapo itin turininga ir dvasiðkai pakylëta.
Konferencija vyko Popieþiðkajame Laterano universitete, garsëjanèiame ðimtametëmis teologijos, baþnytinës teisës bei filosofijos mokslø tradicijomis ir turtinga biblioteka. Akademiniame pasaulyje tai yra privilegijuota vieta, kur galima ieðkoti atsakymø á daugybæ naujajai Europos Sàjungai iðkilusiø klausimø. Vienas jø – kaip iðsaugoti krikðèioniðkàsias vertybes sparèiai besiplëtojanèio mokslo ir modernëjanèios kultûros kontekste, kaip gràþinti universitetams vadovaujantá vaidmená asmenybës formavimo procese. Á konferencijà susirinko apie 2500 dalyviø ið 44 valstybiø. Nemaþai jø, kaip klausytojø, atvyko ið Rytø Europos ir Kaukazo ðaliø, taèiau didþiàjà prelegentø dalá sudarë Italijos, Ispanijos, Prancûzijos, Olandijos, Anglijos universitetø bei ávairiø organizacijø atstovai. Pirmàjà konferencijos dienà, kuri prasidëjo visuotine malda didþiojoje salëje (Aula Magna), pavadintoje Benedikto XVI vardu, vyko plenariniai posëdþiai. Jø metu sveikinimo þodþius tarë svarbiausi asmenys – renginio organizatoriai ir sveèiai: Romos meras Walteris Veltroni, CCEE prezidentas kardinolas Peteris Erdö, Europos Komisijos komisaras Jánas Figelis, atsakingas uþ iðsilavinimà, mokymà ir kultûrà, Italijos vyriausybës ministrø tarybos viceprezidentas Franscesco Rutelli, mokslo ministras, kuruojantis universitetø veiklà Fabio Mussi. Praneðimus, supaþindinanèius su konferencijoje keliamais uþdaviniais, skaitë kardinolas Camillo Ruini, Vienos universiteto rektorius Georgas Winckleris, prof. Peteris Koslowsky ið Amsterdamo, prof. Michelis Wieviorka ir prof. Philippe Nemo ið Paryþiaus, prof. Bruno Dalla Piccola ið Romos. Apie kà gi kalbëjo ðie garbûs vyrai? Pirmiausia jie konstatavo spartø visuomenës materialëjimo procesà postindustriniame pasaulyje, átakojamà mokslo paþangos ir naujø technologijø diegimo, po to iðkëlë svarbiausià problemà – dvasinës kultûros stygiø. Kur mes einame? – ne kartà skambëjo prelegentø kalbose ðis klausimas. Juk þmogus daþnai iðkeliamas virð gamtos arba nuo jos nustumiamas. O to neturëtø bûti. Þmogus nëra nei virð gamtos, nei þemiau jos. Jis yra gamtos dalis, tuo paèiu metu ir mokslo objektas, ir subjektas, besimëgaujantis civilizacijos lygio augimu ir nevarþoma laisve. Juk ðiø dienø Europai netenka tiek daug dëmesio skirti kovai uþ taikà, kaip tai buvo daroma senajame kontinente po II pasaulinio karo, todël atsiranda daugiau galimybiø rûpintis þmonijos gerbûviu, deja, uþmirðtant dvasinæ sferà, þmogaus teises, jo individualybæ bei orumà. Mokslininkai daþnai pirmenybæ atiduoda pragmatiðkajam protui, kuris, nesuteikdamas prasmës þmogaus gyvenimui ir pasiduodamas kaip jaunasis Ikarusas iliuzijoms, gali atsisukti prieð patá þmogø ir þmonijos istorijoje sukelti tragiðkas pasekmës. Tad laisvë gali bûti pavojinga, jei ji neturi tikslo, jei ji ignoruoja tikëjimo postulatus, suformuluotus Jëzaus Kristaus mokslo. Krikðèionybë turi tapti europietiðkosios kultûros pagrindu ir naujojo humanizmo epicentru – ðios mintys kaip raudona gija driekësi per visus praneðimus. Prelegentai pripaþino, kad teorinës þinios ir praktiniai ágûdþiai yra labai svarbûs elementai jaunojo europieèio profesiniame rengime, taèiau vien jø neuþtenka. Juk þmogaus gyvenimas nëra vien fizinë egzistencija ir visuomenë negali bûti mokslo vergais. Todël naujo humanizmo pagrindu turi tapti dvasinës vertybës, kuriø ðaltinis yra Dievas, ir tiktai sàjungoje su Juo galima dràsiai eiti á prieká. Kadangi universitetai yra viena seniausia mokymo institucija Europoje, kur gimsta nauji moksliniai projektai ir politinës idëjos, todël jie ne tik galëtø, bet ir turëtø imtis atsakomybës ugdant pilnavertes asmenybes ir formuojant jø pasaulëþiûrà. Protinga visuomenë – tai þinios ir vertybës, kurias jaunimas privalëtø ágyti bûtent universitetuose. O universitetams reiktø bûti atviriems, patraukliems, nuolat palaikyti dialogà tarp krikðèionybës ir mokslo, skatinti ávairiø kultûrø raidà bei jø integracijà. Šiems tikslams ágyvendinti bûtinas daug didesnis universitetø finansavimas ir politinë valia, pripaþástant jø vaidmená atsinaujinanèioje Europoje. Juk universitetinë sistema sudaro galimybæ masiðkai siekti aukðtojo iðsilavinimo ir sparèiai daryti mokslà. Todël politikai turi rûpintis ne vien socialiniais visuomenës reikalais (pvz., pensijø reforma), bet skirti didesná vaidmená personalizmui, t.y. asmenybës saviraiðkai, asmenybæ laikant aukðèiausia dvasine vertybe, o á pasaulá þvelgiant kaip á aukðèiausios asmenybës (Dievo) kûrybinio aktyvumo iðraiðkà. Politikams reiktø sudaryti universitetø modernëjimo tvarkaraðtá ir siekti ágyvendinti mokymosi visà gyvenimà programà, skatinti studentø mobilumà. Ne kartà buvo primenama, kad Europa – tai mes visi. Mes, kurie gerbiame vienas kità, ieðkome to, kas mus jungia, bet ne izoliuoja. Mes esame skirtingi, bet ateities turime siekti kartu. Maksimalus ávairumas minimalioje erdvëje – taip buvo apibûdinta viena ið sparèiai besivystanèios Europos dimensijø. Europos ateitis turi bûti kuriame universitetuose – kitas labai svarbus konferencijos teiginys, nuosekliai vedantis prie daugelio prelegentø iðsakytos minties: Europa bus stipri, kai bus stiprûs universitetai. Pirmoji konferencijos diena baigësi pamaldomis Laterano bazilikoje ir agapë Laterano universiteto kiemelyje.
Daugiausia praneðimø teko iðgirsti birþelio 22 d. Jie buvo skaitomi keturiose sekcijose (þmogiðkasis asmuo, þmogaus miestas, mokslinis poþiûris, bei kûryba ir atmintis), kurios savo ruoþtu dalinosi dar á atskiras grupes – nuo 8 iki 13. Kiekvienoje grupëje buvo perskaityta apie 10 praneðimø, tad ið viso jø susidarë arti 700. Juose buvo analizuojami krikðèioniðkosios antropologijos klausimai, laisvës ir religijos santykis, integralaus ugdymo paradigmos, bioetinës, deontologinës, genø inþinerijos problemos ir nauji kultûriniai iððûkiai Europai, þmogaus teisiø, Europos Sàjungos ekonominës politikos, globalizacijos ir naujojo humanizmo aspektai, technologinës inovacijos medicinoje, uþsimezgusios þmogaus gyvybës apsauga, Europos identiteto sàvoka, istorijos, kalbø, literatûros, dailës ir muzikos vaidmuo multikultûrinëje visuomenëje, kultûrinio paveldo apsauga ir t.t. Sekcijos vyko skirtinguose Romos universitetuose, tad konferencijos dalyviai pasklido po visà Romos miestà, rinkdamiesi jiems ádomià mokslinæ sritá.
Birþelio 23-ioji buvo itin iðkilminga diena. Rytas prasidëjo ðventomis Miðiomis Šv. Petro bazilikoje, kurias laikë Vatikano valstybës sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone. O po jø universitetø dëstytojai ir sielovadininkai susirinko á erdvæ ir modernià Pauliau VI aulà, kurioje vyko susitikimas su Benediktu XVI. Savo kalboje popieþius akcentavo tris svarbiausius momentus: 1) modernybës krizæ, kurios esmë glûdi tame, kad humanizmà bandoma suvokti kaip pretenzijà kurti „þmogaus karalystæ“, atskirtà nuo ontologinio pagrindo; 2) daþnus bandymus riboti racionalumo apimtá; 3) krikðèionybës ánaðà á naujojo humanizmo kûrimà. Šventasis Tëvas teigë, kad neteisingai suvokiamas arba iðkreiptas tikëjimo ir humanizmo santykis postuluoja neiðvengiamà dieviðkojo ástatymo ir þmogaus laisvës konfliktà, kad tikëjimas ir protas privalo bendradarbiauti siekdami tiesos. Tiesos tema nëra skirta tik siauram màstytojø ratui, ji turi lemiamos átakos kiekvieno asmens identitetui. Tiesos ieðkojimas yra sunkus, taèiau palengva jis tampa aistra ir atradimo dþiaugsmu. Popieþius ragino akademinæ bendruomenæ ne tik ieðkoti tiesos, bet skleisti jà ir ginti nuo redukcijø bei iðkraipymø, gràþinti pasitikëjimà tradicinëmis vertybëmis. Jei norime kurti naujà humanizmà, – sakë Benediktas XVI Europos universitetø dëstytojams, – pirmiausia turime aiðkiai suprasti, kame glûdi tas naujumas. Þinoma, naujumo paieðkos tai ne pavirðutiniðkø naujoviø vaikymasis. Naujojo humanizmo paieðkos turi rimtai atsiþvelgti á tai, jog ðiandien Europoje vyksta plataus masto kultûriniai pasikeitimai, kad þmonës vis labiau suvokia savo paðaukimà aktyviai dalyvauti savosios istorijos formavime. Tai, kà mes vadiname humanizmu, istoriðkai susiformavo ið Europoje vykusio ðio þemyno tautø kultûrø ir krikðèioniðko tikëjimo susitikimo. Ir ðiandien, siekdama naujojo humanizmo, Europa negali atsisakyti ðios savo tradicijos. Kitaip ji nebûtø iðtikima savo paðaukimui.
Po ðio áspûdingo susitikimo vyko popietinë programa, kurios metu galima buvo susipaþinti su ávairiomis krikðèioniðkomis bendruomenëmis bei pasaulyje vykdoma jø misija. Šeðtadienio vakarà renginio organizatoriai pakvietë konferencijos dalyvius á koncertà, kurá surengë Conservatorio di Musica di Parma studentai ir pedagogai. Skambëjæ W. A. Mozarto kûriniai ilgam prikaustë publikos dëmesá. Ji negailëjo aplodismentø jauniesiems atlikëjams ir vis kvietë juos á scenà. Birþelio 24 d. buvo skirta konferencijos apibendrinimui ir uþdarymui. Profesoriai Johnas Haldane (Scozia), Stefano Zamagni (Bolonija), Cèsaris Nombela (Madridas), Malgorzata Korzycka-Iwanow (Varðuva), taip pat monsinjorai Aldo Giordano ir Noëlas Treanoras dar kartà priminë bûtinybæ puoselëti krikðèioniðkàsias vertybes, nuolat bûti sàjungoje su Dievu ir diskutuoti su tais, kurie Juo netiki. Europa nëra vien geografinë ar politinë-ekonominë sàvoka, tai nëra unifikuota kultûra, o tautø, religijø ir tradicijø dialogas. Palaikant ðá dialogà, turime bûti solidarûs ir savo veiklà grásti brolybës idëjomis. Reikia neuþmirðti politikø Roberto Šumano ir Konrado Adenauerio indëlio á Europos vienijimosi procesà ir kalbëtis integracijos kalba. Mokslas turi padëti suprasti þmogaus prigimtá, o universitetai – padëti tai prigimèiai iðsiskleisti. Jie privalo ne vien mokyti, bet ir auklëti, ne tik eiti á plotá, bet ir á gylá. Krikðèionybë neturi uþsidaryti vien jausmø ar mitø pasaulyje, bet savo universaliomis vertybëmis grásti kelius á naujosios Europos ateitá. Konferencija uþsibaigë pamaldomis Laterano bazilikoje ir maloniu pabendravimu su bendraminèiais prie vyno taurës Laterano universiteto kiemelyje.
Universitetø dëstytojai iðsiskirstë kupini áspûdþiø ir dvasiniø inspiracijø. Taèiau Lietuvos delegacija dar turëjo galimybæ keletà dienø pasisveèiuoti Romoje. Ji buvo apsigyvenusi sveèiø namuose „Villa Lituania“, kurie buvo ákurta 1945 m., kad pagelbëtø Popieþinës lietuviø kolegijos iðlaikymui. Sovietinës okupacijos metais ðie namai Italijoje tapo nedidele lietuviðka salele ir Lietuvos laisvës simboliu, taèiau iki 1991 m. èia galëjo studijuoti tik iðeiviai bei jø palikuonys. Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, á kolegijà suguþëjo jaunimas ið Lietuvos. Kolegijos atsinaujinimui didþiulæ átakà darë ir po ðiai dienai daro jos rektorius prelatas Algimantas Bartkus, teigiantis, kad lietuviams, kaip maþai tautai, yra didelë garbë Romoje turëti tokià mokymo ástaigà. A. Bartkus, su tëvais po II pasaulinio karo pasitraukæs ið Lietuvos, daugelá metø gyveno Pietø Amerikoje ir JAV, o pastaruosius deðimtmeèius, vadovaudamas Popieþinei lietuviø kolegijai, rûpinasi Romoje dvasininkø rengimu. Tai didelës erudicijos ir tolerancijos asmenybë, þavinti savo auklëtinius bei kolegas graþia lietuviðka kalba, áþvalgumu ir subtiliu humoro jausmu. Kolegijos absolventai jauèia jam didelæ pagarbà ir dëkingumà uþ áskiepytas tikëjimo tiesas ir meilæ savo tëvynei. Todël buvo itin dþiugu, kai prelatas A. Bartkus birþelio 25 d. pakvietë Lietuvos delegacijà dalyvauti rytinëse ðv. Miðiose, kurias lietuviðkai (!) jis pats ir aukojo. Jose dalyvavo ir ið Klaipëdos, Kauno bei Vilniaus atvykæ kunigai. Šios Miðios suteikë ne tik dvasinës palaimos, bet istoriniame kontekste ir krikðèioniðkosios Europos ateities kûrimo fone prasmingai uþbaigë lietuviø vieðnagæ Romoje.
Klaipëdos universiteto prof. dr. Danutë Petrauskaitë |